Dhammapala EP: Šiandien kviečiu pakeliauti po Deva Loką. kas jaučiate ryšį su šiais lygmenimis?

Deva loka (Dievų arba dangiškasis pasaulis) budistinėje kosmologijoje yra ne viena konkreti ar amžina vieta, o greičiau daugybė skirtingų egzistencijos lygmenų, pasižyminčių didžiuliu malonumu, ramybe ir ilgaamžiškumu.

Pagal 31 egzistencijos lygmens sistemą, dangaus sferos daugiausia skirstomos į dvi pagrindines kategorijas: Juslinio pasaulio dangus (Kāma-loka) ir Subtilaus materialumo pasaulio dangus (Rūpa-loka). Štai svarbiausi aspektai, kuriuos verta žinoti apie šiuos dangiškuosius lygmenis:

Šeši Juslinio pasaulio dangūs (Kāma-loka)

Juslinio pasaulio lygmenyse būtybės vis dar patiria penkių pojūčių malonumus, tačiau dangiškose sferose jie yra neapsakomai rafinuoti ir tobuli. Čia yra šeši iš eilės kylantys dangaus pasauliai:

Cātumahārājika (Keturių didžiųjų karalių dangus): Tai arčiausiai žmonių pasaulio esantis dangiškas lygmuo. Jį valdo keturi galingi karaliai, saugantys keturias pasaulio šalis ir palaikantys harmoniją tarp dieviškojo ir žmonių pasaulių. Čia gyvena devos (dievai), dangiškieji muzikantai (gandhabbos) ir įvairios gamtos dvasios (jakkhai). Viena diena šiame danguje prilygsta 50 žmonių metų, o bendra gyvenimo trukmė siekia 500 dangiškųjų metų (apie 9 milijonus žmonių metų).

Tāvatiṃsa (Trisdešimt trejų dievų dangus): Šis dangus stovi ant kosminio Meru kalno viršūnės ir jį valdo dievų karalius Indra (Sakka). Centre stovi didžiuliai Indros rūmai, apsupti dar 32 kitų dangiškų rūmų. Šios sferos devos gyvena didžiulėje prabangoje, švytinčiuose soduose ir nepatiria jokių žmogiškų kančių. Laikas čia slenka dar lėčiau: viena diena prilygsta 100 mūsų metų, o gyvenimo trukmė - 36 milijonams žmonių metų.

Yāma (Taikaus palaimos dangus): Tai tobulo balanso, džiaugsmo ir ramybės karalystė, kurioje nėra jokių konfliktų. Šiam pasauliui vadovauja išmintingas Jama Radža. Šio dangaus gyventojai pasižymi dideliu atsiskyrimu nuo pasaulietinių rūpesčių, todėl čia devos daug laiko praleidžia gilioje meditacijoje, sąmoningume ir gėrėdamiesi skystos šviesos upėmis bei ramybe. Gyvenimo trukmė čia siekia 144 milijonus žmogaus metų.

Tusita (Patenkintųjų dangus): Tai tyro džiaugsmo pasaulis. Budistinėje tradicijoje šis dangus yra ypatingas, nes būtent jame prieš savo paskutinį atgimimą Žemėje gyvena būsimieji budos (bodhisatvos). Teigiama, kad šiuo metu ten gyvena ir būsimasis Buda Maitrėja. Gyvenimo trukmė siekia 576 milijonus metų.

Nimmānaratī (Besidžiaugiančiųjų kūryba dangus): Čia gyvenantys devos patiria malonumus iš juslinių objektų, kuriuos jie patys savarankiškai susikuria savo dangiškomis galiomis.

Paranimmitavasavattī (Valdančiųjų kitų kūrinius dangus): Tai aukščiausias juslinio pasaulio lygmuo. Jo gyventojai mėgaujasi prabanga ir malonumais, kuriuos specialiai jiems sukuria kiti. Įdomu tai, kad šiame aukščiausiame danguje taip pat reziduoja ir Mara - iliuzijos, geismo bei mirties personifikacija.

Rūpa-loka (Subtilaus materialumo pasaulio) dievai

Pakilus virš juslinių dangų, prasideda Rūpa-loka pasaulis, susidedantis iš 16 lygmenų. Čia gyvena būtybės, vadinamos Brahma dievais ir aukštesniaisiais devomis.

Šie dievai yra visiškai atsiskyrę nuo bet kokių juslinių troškimų. Jų kūnai yra sudaryti iš itin subtilios, grynos šviesos, o jų patiriamas džiaugsmas yra vien vidinis meditacinis palaiminimas (kylantis iš džhanų - gilių koncentracijos būsenų). Aukščiausi šios sferos lygmenys vadinami „Tyrosiomis buveinėmis“ (Suddhāvāsa) – ten atgimsta tik trečiąją nušvitimo stadiją („negrįžtančiojo“ arba anagamio) pasiekusios būtybės, kurios iš ten galiausiai pasiekia visišką nušvitimą.

Kaip ir kodėl atgimstama Deva lokoje?

Atgimimas danguje nėra atsitiktinumas ir nėra nulemtas išorinio kūrėjo malonės. Tai griežtai asmeninės karmos rezultatas.

Kad būtybė atgimtų šiose sferose, ankstesniuose gyvenimuose ji privalėjo kaupti milžinišką kiekį dorybių: praktikuoti gilų dosnumą, atjautą, teisingumą ir moralinį dorumą (pvz., griežtai laikytis Penkių budizmo priesakų - nevogti, nemeluoti, nesvetimauti, nesisvaiginti, nežudyti). Dauguma devų praeituose gyvenimuose buvo žmonės, kurie rūpinosi kitais, puoselėjo taiką, kūrė harmoniją arba intensyviai meditavo.

Dangiškų būtybių fizinė išvaizda yra neapsakomo grožio - jos spindi auksine šviesa, vilki neirstančiais dangiškos materijos drabužiais, o aplinka atspindi jų vidinę dvasinę švarą.

Budistinis paradoksas: dangus nėra amžinas ir nėra galutinis tikslas

Nors Deva loka atrodo kaip tobulas rojus, budizmas moko vienos kertinės tiesos: visi dangūs yra laikini. Devų gyvenimo trukmė yra protu nesuvokiamai ilga (gali siekti milijonus ar net milijardus žemės metų), tačiau, kai jų sukaupta teigiama karma (nuopelnai) išsenka, jie neišvengiamai miršta dangiškajame pasaulyje ir vėl krinta atgal į samsaros ciklą - atgimsta žmonėmis, gyvūnais, o prastesniu atveju netgi gali atsidurti pragarų (naraka) ar alkanųjų dvasių sferose, priklausomai nuo likusios karmos.

Dar daugiau, dangus slepia savotiškus dvasinius spąstus. Dėl neapsakomos prabangos ir kančios nebuvimo, dievams labai retai kyla dvasinis nerimas (samvega). Paskendę malonumuose ir ilgaamžiškumo iliuzijoje, devos dažnai pamiršta praktikuoti Dharmą ir nesistengia siekti visiškos laisvės - Nirvanos.

Būtent todėl budizme mokoma, kad Žmogaus pasaulis (Džambudvipa), turintis tobulą balansą tarp malonumo ir kančios, yra vertingiausia vieta siekiant galutinio nušvitimo.

Šaltinis: https://www.facebook.com/share/1JP8VoyKjU/?mibextid=wwXIfr