Keletas tekstų iš knygos Peter Kummer “Nuo šiol gyvensiu geriau”

Pratarmė

   Visos žinios, kurias įgyjame per savo gyvenimą, šio to vertos tik tada, jei jas pritaikome, jomis naudojamės, žodžiu, jei su jomis kažką “veikiame”. Ko tik kartais nesigriebiame, kad laiku suspėtume į paskirtą susitikimą su draugasis ar verslo partneriais! Tačiau kaip nerūpestingai ignoruojame patį svarbiausią dienos susitikimą – susitikimą su pačiu savimi! Ir kaip dažnai pamirštame, kad pasąmonėje esančios Dievo duotos jėgos tik ir laukia, kada gi pagaliau teiksimės su jomis susitikti, kada joms patikėsime savo svajones, norus ir troškimus, kad jos galėtų iš karto pradėti kuo greičiau juos įgyvendinti. Ir užuot ieškoję jų, mes kaskart vis įnirtingiau kovojame, plūkiamės medžiaginėjame plotmėje, neriamės iš kailio siekdami geidžiamų rezultatų.

   Tačiau kas kiekvieną dieną skirs po pusvalandį tam, kad idiegtų į savo pasamonę harmonijos, sveikatos, laimės, turto ir kitokius panašius vaizdinius, tas be galo greit supras tikrai giliamintį grafo Diurkheimo posakį: “Liaukis ieškojęs – tegu tave randa!’

   Pažįstu daug žmonių, kurie tenkinasi tuo, kad kartą per savaitę pagarbiai nušluosto dulkes nuo sukauptų knygų šiais klausimais, o paskui apimti vis didėjančios nevilties klausinėja, kodėl gi dvasinio gyvenimo dėsniai jų atžvilgiu kažkdėl neveikia.

   Prieš daugelį metų ir aš pats priklausiau kaip tik tokių ieškančiųjų kategorijai; ir aš be galo graužiausi ir abejojau viskuo – Dievu, pasauliu, dvasiniais dėsniais, - kol pagaliau vieną gražią diena finansiniai sunkumai mane surietė į ožio ragą. Nemačiau kitos išeities, kaip tik porą ar trejetą kartų per dieną bent penkiolika minučių atsiriboti ir įtempus vaizduotę mėgautis mintyse kitokiu – gražiu ir nerūpestingu – gyvenimu. Štai šitaip susikūriau savotiška dvasinę “oazę”;  o jos man nepaprastai reikėjo dar ir todėl, kad bent keletą minučių per dieną galėčiau atitrūkti nuo vis dažnesnių  kreditorių ir bankų telefono skambučių bei reikalavimų grąžinti skolas ir pabūti gyvenimo džiaugsmo ir laimės vaizdinių pasaulyje. Štai taip mano pasąmonė būtent tada užmezgė ryšį su manimi, ir, mano didžiausiam džiaugsmui, jau po kelių savaičių pradėjo pildytis visos mano svajonės apie gerus partnerius, atostogas Maldyvų salose, nuosavą namą. Iš pradžių vėl pradėjo plaukti užsakymai, atnešę gražaus pinigo, tad netrukus įstengiau grąžinti visas skolas, o po ketverto mėnesių jau iš tiesų galėjau leisti sau nuskristi į Maldyvus, nesiskolindamas kelionei pinigų. Po trejų metų pasistačiau pirmąjį nuosavą namą, nusipirkau išsvajotąjį automobilį, o netrukus ilsėdamasis Gran Kanarajijoje susipažinau su savo dabartine žmona.

Stebuklai ne visada ilgalaikiai

   Tad kas gi atsitiko? Kodėl taip skiriasi šie metai nuo daugybės “liesų” praeities metų? Kokia gausybės gerųjų “stebuklų” mano gyvenime priežastis? Ogi visai paprasta: tiesiog lioviausi ieškojęs ir pradėjau stengtis, kad mane rastų. Kitaip sakant, pagaliau supratau, ką reiškia posakis “Liaukis ieškojęs – tegu tave randa!” Vėliau suvokiau, kad ištisus penkerius metus mane kamavo, buvo sukaustę, apriboję ir pavertę ligoniu ne kas kita, o tik mano paties baimių vaizdiniai. Tačiau tada man pakako vos kelių savaičių pasitelkus konstruktyvų mąstymą beveik be vargo atsikratyti iš pažiūros tokių galingų šešėlių. Šiandien jau žinau, kad porą kartų per dieną po penkiolika minučių skirti dvasiniam darbui man tiesiog būtina, kad mano gyvbenimas taptų kur kas laimingesnis, kad galėčiau mėgautis sveikata, sėkme, džiaugsmu. Todėl savo pirmose trijose knygose Nieko nėra neįmanoma* (Nichts ist unmoglich), Stebuklingoji pasąmonė (Wunderwerk UnterbewuBtsein), Norius, galiu, pasieksiu (Ich will, Ich kann, Ich werde!)** ypač stengiausi ne vien paaiškinti lengviausiai išmokstamus konstruktyvaus mąstymo būdus bei įvairiausias jų taikymo galimybes, bet ir pailiustruoti juos gyvais pavyzdžiais.

   Norėdamas įrodyti, kad dvasiniai dėsniai galioja ir daro poveikį visiems žmonėms, pradėjau rengti intensyvius trijų dienų seminarus. Man padėjo Monika Junghans, ilgametė bendražygė konstruktyvaus mąstymo srityje, psichoterapeutė, Reiki ir mentalinių technikų instruktorė. Kiekvienas seminaro dalyvis galėjo asmeniškai įsitikinti, kokį nepaprastą poveikį kūnui daro žodžiai ir minčių vaizdiniai ir kaip tiesiogiai jie keičia išorines gyvenimo aplinkybes. Po tokio seminaro kiekvienas jo dalyvis be vargo gali (žinoma, jei tik išties to nori) grįžęs namo pritaikyti įgytas žinias ir šitaip tiesiogine žodžio prasme ištrūkti, išsiveržti iš nepalankių gyvenimo aplinkybių.

Dievų rūstybė

   Sena legenda pasakoja: vieną akrtą susirinko dievų taryba ir ilgai svarstė, kaip nubausti žmones už tai, kad jie nesilaiko dievų priesakų, gyvena nuodėmingai ir daro viską, kad kuo skaudžiau nuviltų dangaus valdovus.

   “Jau žianu, - prabilo vienas dievų. – Atimkime iš žmonių jų dieviškumą – tą kibirkštėlę, siejančią juos sus mumis, - ir laikykime jį paslėpę tol, kol jie vieną dieną susiprotės ir vėl grįš į doros ir taikos kelią.” – “Gerai, - atsiliepė kitas, - tik kur paslėpti tą dieviškumą, kad žmonės jo vėl nesurastų?”

   “Žinau, - įsiterpė trečiasis dievas, - paslėpkime ją auksčiausiose kalnų viršūnėse – žmonės jų niekada nepasieks.” – “Na, nežianu, - suabejojo ketvirtas. – Man atrodo, kad ieškodami laimės, kuri juk tiesiogiai susijusi su jų dieviškumu, žmonės užkops ir į kalnus.” – “Sugalvojau, - vėl tarė kitas, - paslėpkime jį jūrų gelmėse – net moderniausia technika žmonės jo ten neras.” Tačiau dauguma kolegų atmetė ir šį pasiūlymą nuogastaudami, kad ir ta vieta netrukus gali būti prieinama žmonėms.

   Dievai ilgai tylėjo, mąstė. Staiga prabilo pats senaiusias ir protingiausias: “Jau žinau, paslėpkime jį pačiuose žmonėse! Jiems niekada nešaus į galvą ieškoti jo ten. O jei vienas kitas ir atrastų savyje mažumėlę dieviškosios jėgos, tai kiti juo tikrai nepatikės.” Šį pasiulymą dievų taryba priėmė vienbalsiai ir iš karto įgyvendino.

Puoselėkite geras mintis

   Kiekviena mintis iš esmės yra savotiška “dvasinė sėkla”, ir lygiai taip pat, kaip mes sodiname į žemę fizines sėklas, sodiname ir dvasines, tik ne į žemę, o į mūsų pačių derlingą pasąmonės dirvą. Ir būtent dėl to, kad mūsų trimačiame pasaulyje kiekviena apraiška privalo turėti dvasinę priežastį, lengva suprasti, kad mes, kaip pasakyta ir Biblijoje, esame ne tik kūriniai, bet ir kūrėjai. Mūsų mintys tokios pat vaisingos kaip ir kviečių, miežių ar kukuruzų grūdai, patekę į lauką, jos irgi duoda gausų derlių to, kas sykį buvo pasėta, šiuo atveju – pagalvota. Tačiau kaip gamtoje, taip ir mūsų pasąmonėje gali sudygti tik tai, kas buvo pasėta; todėl turime akylai stebėti, ar tai, ką sėjame į savo pasąmonę, atitiks norimą įgyvendinti tikslą. Ir čia galioja tas pats principas: jei sėju kukurūzus, tai ir išdygs kukurūzai. Valstietis, kuris mūsų trimačiame pasaulyje verčiasi javų auginimu, visiškai sąmoningai renkasi tinkamiausias sėklas; po to jis išpurena dirvą, pasėja ir tada jau pasikliauja augimo dėsniais. Dabar ne tik jo paties, bet ir visos jo šeimos gerovė priklauso nuo gamtos dėsnių, kuriais jis apsitiki ir kurie sako, kad kiekvienas auga tik jam vienam įprastu būdu. Nė vienas valstietis neims stebėti ir tikrinti, ar tikrai išdygo tai, ką jis pasėjo, ar ten, kur sėjo kukurūzus, tikrai sudygo kukurūzai. Jam to nereikia, nes jis pažįsta gamtos procesus ir jais pasikliauja. Pavyzdžiui, jei randate miške ąžuolo ar buko gilę, tai iš karto sąmoningai pagalvojate, kad toje gilėje glūdi ąžuolas ar bukas.

   O dabar pagalvokite, kad ir su savo dvasios sėklommis – mintimis, kurios jau slepia potencinę įgyvendinimo galimybę, - galite viską padaryti ir pasiekti, jei išsiugdysite tokį pat pasitikėjimą savimi, kaip valstietis – žemės jėgomis.